Apie chlorą ir kaip chloruotas vanduo veikia jūsų organizmą.

Visi, žinoma, žinote, kad žmogui, norinčiam gyventi ilgai ir sveikai, reikia švaraus oro, švaraus maisto ir 

švaraus vandens. Tai tiesa, bet ne visur yra švarus oras, ne visur yra tikras pienas, ne visur yra švaraus vandens. Tai, žinoma, blogai, bet turime tai, ką turime.
Mūsų pasaulis yra teisingai sutvarkytas – žmogus visada gali pasirinkti, kokiu oru kvėpuoti, kokią mėsą valgyti, kokį vandenį gerti. Visada yra pasirinkimas.

Taip, pasirinkę švarų orą, daugelis praras gerai apmokamą darbą.

Taip, pasirinkę švarią mėsą, turėsite jos ilgiau ieškoti.

Taip, pasirinkę švarų vandenį, turite suprasti, koks „kokteilis“ šiandien cirkuliuoja didelių ir mažų miestų vamzdžiuose. Kuo šis kokteilis pavojingas ir ką galima padaryti?

Taigi, visi gyvename netobulame pasaulyje.

Niekas šiame pasaulyje negalvos apie jūsų sveikatą. Niekas neaiškins nei dešros gamybos, nei vandens chloravimo niuansų.

Visur yra niuansų. Jų niekas neslepia. Niunsai vienu metu yra ir pavojingi, ir sudėtingi. Bet niuansai – tai ne tik apie pavojų.
Niunsai – tai ir apie sveikatą. Apie žmogaus sveikatą, kuris tiesiog nori normaliai gyventi. Pradėkime nuo vandens niuansų. Vanduo žmogui yra gyvybiškai svarbus, ir jis turi būti švarus. Atrodytų, kas gali būti paprasčiau nei rasti švaraus vandens.

Visa žinoma žmonijos istorija, visi žinomi pastarieji 200 metų rodo, kad iki XX a. pradžios žmogus ramiai pasiimdavo vandenį iš upių, ežerų ar šulinių ir jį gerdavo be jokių žarnyno sutrikimų.
Bet viskas, kas gera, kada nors baigiasi. XIX a. pabaigoje baigėsi ir švarus geriamasis vanduo. Nebuvo jokios katastrofos, nebuvo stiprios sausros, upės neišseko, bet švaraus vandens neliko.
Neliko ne visiems, o tik didžiųjų miestų gyventojams. Pirmiausia Londone 1870 m. kilo choleros epidemija. Vėliau, 1908 m., cholera pasiekė Sankt Peterburgą. Cholera nenukrito iš dangaus – ji atėjo vamzdžiais kartu su vandeniu.

Tai nebuvo diversija, tai buvo pasekmė. Pasekmė sparčiai augančio miestų gyventojų skaičiaus. Kuo didesnis miestas, tuo daugiau jis vartoja vandens iš upių ir ežerų. Bet miestas ne tik vartoja, jis ir išleidžia kanalizacijos nuotekas į upes.

Šios žmogaus veiklos atliekos tiesiog užteršia tą patį šaltinį, iš kurio žmogus ir geria. Tai beveik uždaras ciklas: paimame vandenį iš upės, praleidžiame per milijonus žmonių organizmų ir viską vėl išleidžiame į upę. Iki XX a. vidurio upės dar kažkaip pačios apsivalydavo nuo žmogaus bakterijų ir virusų.
Bet vėliau įvyko kolapsas. Londono Temzė tapo tokia užteršta, kad jos vanduo ne tik kad netiko gerti – jis net netiko plauti rankoms.
Todėl 1870 m. Londone, o 1913 m. Peterburge pradėtas vandens chloravimas. Tai nėra užgaida. Vandens chloravimas – tai milijoninių miestų išlikimo klausimas. Chloravimas – būtinas mažas blogis, priešprieša dideliam blogiui. Jei vandens iš upių nechloruoti, vamzdžiuose rastumėte ne tik choleros vibrioną, bet ir serozinį meningitą bei virusinį hepatitą. Viską, ką taip dosniai miestai išleidžia į upes. Išleidžia į upes, o paskui tą vandenį ima į vandentiekį.

Galite paprieštarauti, kad prie kiekvieno miesto yra valymo įrenginiai, per kuriuos praeina nuotekos ir jos ten dezinfekuojamos.
Taip, XX a. viduryje taip ir buvo. Miesto kanalizacija prieš išleidžiant į upes buvo valoma aeracijos laukų ir ežerų sistemose. Ten bakterijos perdirbdavo ir dezinfekuodavo viską, ką žmogus išleidžia į klozetą. Tai dar veikė XX a., bet dabar ši sistema nebeveikia. Taip, kai kur aeracijos laukai dar likę, bet tik dėl vaizdo.
Valymo sistema jau nebeveikia, o kenksmingos bakterijos ir virusai tiesiai patenka į upes ir vandens telkinius.
Tai vyksta Europoje, tai vyksta Amerikoje. Toliau išvadas pasidarysite patys. Pasaulinės kanalizacijos sistema – atskira tema, į ją nesigilinsime.

Grįžkime prie chloravimo.
Chloras vandens dezinfekcijai pasirinktas neatsitiktinai. Nei ozonavimas, nei ultravioletiniai spinduliai neturi tokio stipraus baktericidinio poveikio kaip skystas chloras. 4 mg chloro 1 litrui vandens visiškai sunaikina kenksmingus mikrobus ir virusus.

Chloras yra būtent tai, ko reikia miesto vandentiekiui. Jokia kita medžiaga taip efektyviai nesusitvarko su virusais ir bakterijomis. Taip pat vandens apdorojimas grynu chloru padeda naikinti bioplėveles, kurios kaupiasi vamzdžių viduje. Tinkamai chloruotas vanduo taip pat neleidžia vamzdžiuose kauptis įvairiems nuosėdoms.
Taigi, grynas chloras vandens ruošimo stotyse – beveik ideali medžiaga: jis pigus, beveik nekenksmingas, palaiko švarius vamzdžius iš vidaus, o tai ilgainiui sumažina miesto vandentiekio tinklų priežiūros kaštus. Tai – apie privalumus, dabar apie trūkumus.

Pirmas trūkumas – chloruotas vanduo turi silpną baktericidinį poveikį. Tai reiškia, kad jis naikina bakterijas – tiek kenksmingas, tiek naudingas. Todėl nuolat vartodamas chloruotą vandenį žmogus silpnina savo imunitetą. Nes žmogus – tai ne tik smegenys ir raumenys, žmogus – tai dviejose kojose vaikščiojanti naudingų bakterijų kolonija.

Chloruotas vanduo nėra labai naudingas žmogaus mikrobiotai. Tai niekam ne paslaptis – net daržininkams nerekomenduojama laistyti daržovių chloruotu vandeniu. Tačiau čia nėra katastrofos. Chloruotas vanduo praranda baktericidines savybes pastovėjęs 36 valandas. Tiesiog pripilkite vandens iš čiaupo į platų indą, palikite 36 valandoms – ir viskas, turite saugų organizmui vandenį.
Bet tai dar ne viskas. Imant vandenį iš upių ir vandens telkinių į miesto vandentiekį patenka ne tik pats vanduo, bet ir organinės medžiagos – dumblas ir kitos mikrodalelės, kurių stambaus valymo filtrai nesugeba pašalinti. Ši organika reaguoja su chloru ir susidaro chloroorganiniai junginiai, ypač chloroformas.

Mažomis dozėmis chloroformas nėra pavojingas žmogui, bet sistemingai vartojant gali sukelti neigiamų pasekmių mūsų organizmui. Skamba baisiai, bet pastovėjus vandeniui 24 valandas, chloroformo koncentracija sumažėja 75%. Taigi, chloruotą vandentiekio vandenį galima gerti, jei leisti jam pastovėti 36 valandas.

Šiuolaikiniame vandentiekyje chloras – būtinas dalykas. Jei vandenį pastovinsite, jis beveik saugus. Tačiau visa tai galioja grynam chlorui. O grynas chloras vandens ruošimo stotyse dabar naudojamas labai retai. Taip, jis veiksmingas prieš bakterijas, taip, jis neleidžia vamzdžiams užaugti nuosėdomis. Taip, bet šiandien jis beveik niekur nebenaudojamas.
Tai nereiškia, kad miestai atsisakė vandens chloravimo – tiesiog vandens ruošimo stotys naudoja ne gryną chlorą, o natrio hipochloritą, t. y. chloro rūgšties natrio druską. Visi šiuolaikiniai chemijos vadovėliai natrio hipochloritą aprašo kaip stiprų oksidatorių, turintį 95% aktyvaus chloro. Kadangi ši medžiaga turi tiek aktyvaus chloro, ją pradėta naudoti vandens chloravimui.
Dabar žiūrėkite, kas įvyko. Yra du būdai vandeniui chloruoti.

Pirmas būdas – naudoti suskystintą gryną chlorą iš baliono. Tokiu atveju gauname chloruotą vandenį su chloroformo priemaiša, kuris išgaruoja per 36 valandas, ir vanduo tampa beveik nepavojingas gerti.

Antras būdas – vietoj gryno chloro vandens ruošimo stotyse naudojamas natrio hipochloritas. Visi nauji chemijos vadovėliai teigia, kad natrio hipochlorito reakcija su vandeniu vyksta taip pat, kaip ir gryno chloro. Tas pats baktericidinis efektas, beveik toks pat veiksmingumas.

Bet, keista, tai nėra tiesa. Natrio hipochlorito reakcija su vandeniu nėra tas pats, kas gryno chloro. Natrio hipochloritas – tai druska, kuri ištirpusi vandenyje sudaro chloro rūgštį ir natrio hidroksidą – stiprią šarmą. Ši šarma aktyviai reaguoja su kitomis medžiagomis. Sąveikaudamas su geležies junginiais, esančiais vamzdžiuose, susidaro kompleksiniai junginiai, pvz., raudonoji kraujo druska, kuri yra toksiška. Sąveikaudamas su chloroorganiniais junginiais ir amoniaku, susidaro cianidai, pvz., natrio cianidas, kuris yra toksiškas žmogui, nes blokuoja fermentus.
Taigi, natrio hidroksidas – stipri šarma, reaguojanti su įvairiomis vandentiekio vandens medžiagomis ir sudaranti toksiškus junginius.
Šių junginių kiekis kasmet didėja. Jie neišnyksta pastovėjus vandeniui, neišnyksta verdant, jų nesulaiko minkštinimo ir mechaniniai filtrai, natrio hidroksida išvalo tik atvirkštinio osmoso sistemos su aktyvuotos anglies filtru.

Šie toksinai, kaupdamiesi mūsų organizme, gali sukelti įvairias lėtines ligas. Kitaip tariant, jei naudojamas grynas chloras, vandenį nuo chloro galima išvalyti paprastu pastovėjimu 36 valandas. Bet situacija keičiasi, jei chloravimui naudojamas natrio hipochloritas.

Tokiu atveju gauname skystį, prisotintą įvairių kenksmingų medžiagų, kurios neišnyksta nei pastovėjus, nei verdant. Jos tiesiog kaupiasi visuose mūsų organizmo organuose. Dabar natrio hipochloritas naudojamas visur vietoj gryno chloro – beveik visose pasaulio šalyse.

Pagalvokite apie tai.